AKIŲ LIGOS

Pagal LKD nustatytą tvarką, veisiamiems mopsams yra reikalinga privalomai atlikti Progresuojančios tinklainės atrofijos (PRA) akių tyrimą. Tyrimas atliekamas vieną kartą gyvenime. Nustačius PRA potologiją veisti negalima. Kitų akių ligų tyrimų rezultatai pateikiami tik kaip veisimo rekomendacijos ir paliekami veisėjo nuožiūrai, bet nereikėtų veisti dviejų šunų, turinčių tas pačias paveldimas akių ligas.
PRA (retinal degeniration) – progresuojanti tinklainės atrofija	Tai yra genetinė akių liga, kurios metu pažeidžiama tinklainė, vystosi tinklainės receptorinių ląstelių atrofija. Klinikinis vaizdas varijuoja nuo aklumo naktį (vištakumas), esant blogam apšvietimui (lengvos formos atveju) iki visiško aklumo esant bet kokiam apšvietimui, tiek dieną, tiek naktį (pažengusios ligos metu). Patologija atsiranda abiejose akyse vienu metu. Liga diagnozuojama oftalmoskopinio tyrimo metu. Visais atvejais, progresuojant ligai, šuo tampa aklu, ir laiko tarpas nuo ligos diagnozavimo iki apakimo yra individualus.
Distichiazė (Distichiasis) – papildomos blakstienos	Papildomos blakstienos yra genetiškai paveldimos, jos trina akies obuolio paviršių, sukeldamos įvairaus stiprumo dirginimus, priklausomai nuo liečiamo akies ploto dydžio ir trynimo stiprumo. Vienintelis galimas tokios problemos sprendimas – chirurginė operacija.
PPM (persistent pupillary membranes) – persistentinė vyzdžio membrana	Įgimti akies obuolio ar jo aplinkinių audinių pakitimai paprastai pastebimi, netrukus po šuniuko gimimo, tačiau gali išsivystyti per pirmąsia šešias-aštuonias gyvenimo savaites. Dauguma defektų yra genetiškai paveldimi; pavyzdžiui, persistentinė vyzdžio membrana (PPM), kuri atsiranda, kai vaisiaus audinių vijos lieka ant akies po gimdymo.Priklausomai nuo to, kur ir kiek yra šių vijų, jos gali trukdyti regėjimui. Daugeliui šunų šie audinio likučiai nesukelia jokių regėjimo problemų.
Entropija (Entropion) – akies vokas užverstas į vidų	Voko įvirtimas į vidų, kai blakstienos liečia rageną ir joje gali atsirasti erozijos ar opos. Tai paveldima liga.
Ektropija (Ectropion) – akies vokas išverstas į išorę	Paveldima liga, sukelianti vokų išvirtimą į išorę ir uždegimą.
Katarakta – akies lęšiuko drumstis	Paveldima katarakta yra genetiškai predisponuota liga, kurios metu lęšiukas netenka skaidrumo. Paveldėta liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje nuo jauno iki vidutinio. Dėl ko vystosi katarakta tiksliai nėra aišku, manoma, kad tai medžiagų apykaitos sutrikimas akies lęšiuke.  Kataraktai būdingas regėjimas lyg pro rūką, lęšiuko drumstys, labai pamažu blogėjantis regėjimas. Medikamentinio gydymo nėra, kataraktos gydomos chirurginiu būdu. Nors daugeliu atveju katarakta yra paveldima, bet yra ir rizikos veksnių susijusių su šia liga: cukrinis diabetas, senatvė, uždegimas akies apvalkalo akies obuolio (uveitas), neįprastai mažas kalcio kiekis kraujyje (hipokalcemija), radiacija arba toksinių medžiagų poveikis (pvz, dinitrofenolis, naftalen).
Sausos akys „KCS” (keratoconjunctivitis sicca) – keratokonjunktyvitas arba sausasis keratitas	Tai pokyčiai, atsiradę dėl ašarų trūkumo. Dėl per mažai pasigaminto ašarinio sluoksnio, neilgai trukus išsivysto sausasis keratitas. Jis sukelia ragenos pigmentaciją randų ir opų atsiradimą. Šuo gali iš dalies prarasti regėjimą ar net apakti pakenktąja akimi. Sausa akis diagnozuojama tyrimo metu kai išmatuojama, koks ašarų kiekis pasigamina per minutę. Paprastai sausasis keratitas gydomas vietinio poveikio antibiotikais ir priešuždegiminiais vaistais (kortizonu), kurie gydo antrines bakterines akies infekcijas bei sumažina ragenos uždegimą. Taip pat gali būti skiriami ašarų gamybą skatinantys vaistai.
Konjunktyvitas – gleivinės, esančios vidinėje voko pusėje, uždegimas	Jis sukelia ašarojimą, akių vokų paraudimą, patinimą ir niežėjimą. Alergija žiedadulkėms ir pelėsiams yra pagrindinė konjunktyvito priežastis. Taip pat uždegimą gali sukelti bakterinė infekcija, kurią rodo tirštos geltonos ar žalsvos akių išskyros. Šgimtos akių problemos, tokios kaip entropija ar ektropija.
Liaukinė hipertrofija arba trečio voko liaukutės hiperplazija	Be apatinio ir viršutinio voko šunų akis dengia papildomas trečiasis, esantis vidiniame akies kampe, arčiausiai nosies. Šis vokas yra tarsi skydas nuo vėjo ir padeda apsaugoti akį. Be to, jame yra liauka, gaminanti 30 procentų ašarinės plėvelės, kuri padeda išlaikyti priešakinę akies dalį švarią ir patepa akies rageną. Trečio voko liaukutės hiperplazija atsiranda tada, kai sutrinka šios liaukos veikla. Šunų, kenčiančių nuo šio negalavimo, akies liauka yra raudona ir mėsinga. Ji atrodo tarsi staiga iš akies kampo iššokusi ir kyšanti nedidelė vyšnia. Paprastai taikomas chirurginis gydymas – išsišovusi liauka grąžinama į trečiąjį voką. Tokiu atveju ji toliau gamina ašaras ir išvengiama sausojo keratito. Tokio gydymo prognozės yra puikios.
Proptozė – akies obuolio išvirtimas iš orbitos	Akies obuolio išvirtimas iš orbitos yra gana dažna problema, pasitaikanti brachicefalams. Šių šunų kaulų struktūros apie akis nėra labia stiprios, akiduobės negilios, o vokų angos labai didelės. Todėl jei patiriamas bent menkiausias spaudimas, akis gali iškristi iš savo įdubos. Proptozė atsiranda tuomet, kai akies obuolys pasislenka iš savo vietos, taip pat vokas gali būti įstrigęs už akies obuolio ir akis gali tiesiog pakibti ant šuns snukio. Vokai negali uždengti akių, todėl jos išsausėja bei pakeičia spalvą. Akys gali laikytis vos ant audinio “sruogelės”. Dažniausiai taip nutinka dėl snukio ar galvos traumų (kovojant su kitais gyvūnais, autotrauma ar kt.). Rečiau tai atsitinka neatsargiai patempus šuns kaklo ar galvos odą ( pvz.: veržlų šunį vedžiojant su antkakliu). Kartais taip gali nutikti net labai stipriai susijaudinus.

SĄNARIŲ, GALŪNIŲ LIGOS

Pagal LKD nustatytą tvarką, veisiamiems mopsams yra reikalinga privalomai atlikti kelio girnelės išnirimo (patella) tyrimą. Tyrimas atliekamas vieną kartą gyvenime, ne jaunesniems kaip 14 mėnesių amžiaus šunims. PL suma </= 2 – kergiamų kalės ir šuns PL laipsnių suma neturi viršyti 2. PL suma skaičiuojama sudedant poros didžiausius vienos galūnės patella laipsnius (pvz. 0/0+1/2=2, 1/0+1/1=2, 1/0+2/2=3)
Kelio girnelės (patella) išnirimas	Įgimtas kelio girnelės išnirimas dažniausiai yra paveldima liga, todėl gyvūnai su šia patologija neturėtų būti naudojami veisimui. Išnirimas susijęs su anatominiais pokyčiais užpakalinėse galūnėse. Dažniausiai tai susiję su įvairaus lygio šlaunikaulio ir blauzdikaulio iškrypimais. Kelio girnelė gali pasislinkti į vidinę ir išorinę puses.Girnelės išnirimai yra skirstomi į 4 laipsnius (pagal Putnamo metodiką):0 – Kelio sąnarys yra normalus.1 – Kelio girnelės raiščiai yra beveik normoje. Girnelė juda lengviau nei įprastai, ji gali išnirti, jei kelio sąnarys yra ištiestas. Girnelė pati savaime gali išnirti, bet visada atsistato į įprastą padėtį. Tiesiojo girnelės raiščio padėtis gali lengvai pakisti sukant blauzdikaulį.2 – Kelio girnelė yra normalioje padėtyje, kai koja yra ištiesta. Girnelė išnyra, esant sulenktam kelio sąnariui arba kai blauzdikaulis yra sukamas. Išnirusi girnelė negrįžta į savo vietą, kol nėra atstatoma. Proximalinė blauzdikaulio dalis sukasi kampu iki 30 laipsnių.3 – Girnelė pastoviai išnirusi. Laikinai ji gali būti atstatyta į normalią padėtį. Proximalinė blauzdikaulio dalis į vidinę pusę sukasi 30-60 laipsnių kampu.4 – Girnelė pastoviai išnirusi, jos negalima atstatyti į savo vietą. Proximalinė blauzdikaulio dalis sukasi 90 laipsnių kampu.
Legg-Calve Perthes liga, LCPD (aseptinė šlaunikaulio galvutės nekrozė)	Degeneracinė klubo sąnario liga, kuri sukelia skausmą ir luošumą. Skausmas paprastai pasireiškia sulaukus 6 – 8 mėn. amžiaus. Ligos priežastys tiksliai nežinomos. LCPD yra ortopedinė liga, kurios metu norint sumažinti klinikinius požymius gali prireikti operacijos.
Osteoartritas (degeneracinė sąnarių liga)	Osteoartritas – dažniausia sąnarių liga, pasireiškianti kremzlės susidėvėjimu ir naujų darinių susiformavimu. Tai ne tik vyresnių šunų problema. Klubų displazija, trūkę raiščiai, kelių girnelių išnirimas, sąnarių traumos ir kitos sąnarių ligos gali tapti degeneracinio artrito priežastimi.
Diskopatija (tarpslankstelinių diskų pasislinkimas (disko išvarža)	Išėjęs iš vietos diskas spaudžia stuburo smegenis. Išoriškai tai pasireiškia pasikartojančiais stipraus skausmo priepuoliais: šuo apmiršta vienoj padėtyje (ištiesia kaklą, susikūprina), dreba, dūsta, tupiasi, silpsta. Jei stuburo smegenys spaudžiami nestipriai, kliniškai pastebimas tiktai užpakalinių galūnių silpnumas – šuo tarsi velka jas, stengiasi perkelti visą kūno svorį ant priekinių letenų, negali užšokti ant sofos, negali pasilenkti prie dubenėlio. Įtariant diskopatiją, būtina nedelsiant diagnozuoti ligą ir gydyti, netgi operuoti. Mat nugaros smegenų suspaudimas gali sukelti nepataisomų pokyčių.

RYKLĖS IR KVĖPAVIMO TAKŲ LIGOS

Bendri kvėpavimo sunkumai: trumpasnukių veislių šunų arba brachicefalų kvėpavimo takai yra siauresni nei kitų veislių šunų, todėl tai gali sukelti kvėpavimo sunkumų, kurie būdingi brahicefalams, dar žinomas kaip brachicefalų sindromas. Brachicefalų sindromas yra daugiau nei vienas veiksnys, turintis įtakos šuns kvėpavimui. Šuo gali turėti per siauras šnerves, per minkštą gomurį, gerklų pakitimus ir per siaurą trachėją. Simptomai gali būti pakitę kvėpavimo garsai (pvz.: kriokimas), silpnumas, alpimas, fizinio krūvio netoleravimas. Šunys, kenčiantys nuo kvėpavimo negalavimų, neturėtų būti  nutukę, neturėtų būti leidžiama stresuoti, reikėtų vengti pasivaikščiojimų ypač karštą dieną, nes kvėpavimo problemos tik paūmės. Būtina stebėti šunis, su apsunkintu kvėpavimu, o kartais gali tekti operuoti. Pažymėtina, kad brachicefalams operacijos yra pavojingos dėl tų pačių kvėpavimo problemų.

Trachėjos kolapsas

Kremzliniai žiedai, kurie išlaiko trachėjos vamzdelio formą, subliūkšta ir šuo keliolika sekundžių gaudo, traukia orą, ar kosėja/žiaugčioja. Tai įgimtas defektas, nepavojingas gyvybei, bet tokie šunys sunkiau perneša karštus orus, didelius stresus, bei daug dažniau serga kvėpavimo sistemos ligomis (rinitai, tracheitai, plaučių uždegimai). Bendrą trachejos kolapsą turinčio šuns savijautą gali labai bloginti viršsvoris, netreniruotumas, pernelyg didelis nervingumas. Labai blogėja savijauta jeigu trachėjos kolapsą turintis šuo suserga širdies ligomis, turi širdies nepakankamumą.

NERVŲ SISTEMOS SUTRIKIMAI

Epilepsija

Epilepsija (nuomaris) – nervų liga, kuriai būdingi traukuliai ir sąmonės netekimo priepuoliai.

Mopsų encefalitas (Pug Dog Encephalitis (PDE)) arba  nekrotizuojantis meningoencefalitas (NME)*

Nekrotizuojantis meningoencefalitas (NME) dar žinomas kaip mopsų encefalitas (PDE). Pirmieji ligos simptomai dažniausiai pasireiškia šunims nuo 6 mėn iki 3 metų amžiaus. Šuo pradeda nebesiorientuoti, nestabiliai eiti, jį purto traukuliai. Sergantys šunys laiko pakreipę galvą į vieną pusę arba ją purto, eina netvirta eisena, gali suklupti ar nukristi. Kai kurie eina ratu negalėdami sustoti, nes šuo jaučia spaudimą ir skausmą galvoje. Galų gale šunį ištinka demencija ir koma. Paprastai šunys sergantys mopsų encefalitu miršta per 3-6 mėnesius nuo simptomų atsiradimo. NME tyrimas atliekamas vieną kartą gyvenime, paimant šuns seilių ar kraujo mėginį ir iš gyvūno DNR nustatoma aš šuo nėra NME nešiotojas.N/N – šuo nėra mutavusio geno nešiotojas. Jis negali susirgti NME ar perduoti savo palikuonims, todėl jis gali būti naudojamas veisime su bet kuriuo šunimi.N/S- šuo turi vieną mutavusio geno kopiją ir vieną normalią. Jis negali susirgti NME, bet gali perduoti  mutavusį geną savo palikuonims su 50% tikimybe, nes yra šio geno nešiotojas. Tokie šunys turi būti veisiami, tik su aiškiais šunimis. Venkite veisime naudoti du nešiotojus (N/SxN/S), nes 25% jų palikuonių paveldės dvi mutavusio geno kopijas, .t.y bus paveikti NME (žr.lentelę). S/S- šuo turi dvi mutavusio geno kopijas. Yra didesnė rizika, kad šuo susirgs NME ir jis visada perduos mutavusį geną savo palikuonims. Tėvas Mama Palikuonys N/N N/N 100% N/N N/N N/S 50% N/N + 50% N/S N/N S/S 100% N/S N/S N/N 50% N/N + 50% N/S N/S N/S 25% N/N + 25% S/S + 50% N/S N/S S/S 50% N/S + 50% S/S S/S N/N 100% N/S S/S N/S 50% N/S + 50% S/S S/S S/S 100% S/S

*genetinį tyrimą PDE nustatymui atlieka Jakovo veterinarijos centras

ODOS LIGOS

Demodekozė	Dauguma šunų turi nedideliais kiekiais Demodex erkių populiaciją, kuri esti plaukų folikuluose ir rečiau riebalinėse liaukose. Šios erkės yra normali odos floros dalis ir sveikam šuniui su stipria imunine sistema, nesukelia jokių klinikinių simptomų. Dauguma šunų turi nedideliais kiekiais Demodex erkių populiaciją, kuri esti plaukų folikuluose ir rečiau riebalinėse liaukose. Šios erkės yra normali odos floros dalis ir sveikam šuniui su stipria imunine sistema, nesukelia jokių klinikinių simptomų. Demodex erkės minta ląstelių baltymais ir sistemiškai esančiomis mielėmis, kurios atsiranda dėl pašaruose esančių mielių ar cukraus. Manoma, kad Demodex sp. erkės, perduodamos tiesioginio kontakto būdu per kalę, tik gimusiems šuniukams, kada yra ilgalaikis kontaktas oda su oda (tai nutinka per 72 val. po gimimo). Vyresniems gyvūnams tiesioginio kontakto būdu, erkių neperduodama. Taip pat nebuvo įrodyta, kad galimas užsikrėtimas tarp kačių ir šunų ar žmonių. Šunims yra 3 susirgimo formos: lokalizuota, jaunų šuniukų generalizuota ir suaugusių šunų generalizuota demodekozė. 1) Lokalizuota – paprastai pasirieškia <1m ir vyresniems šunims, nors dažniausiai pasireiškia 3 – 6 mėnesių amžiaus šuniukams. Dauguma atvejų liga praeina savaime.Odos pažeidimai esti dažnai nuo 1-5 nedidelių, gerai apribotų, odos plotelių, tose vietose iškritę plaukai, paraudę ir pleiskanoja. Paprastai niežulio nėra, arba jis labai silpnas. Tik nedidelis procentas šių atvejų (apie 10 proc.), iš lokalios formos tampa generalizuota.2) Jaunų šuniukų generalizuotos demodekozės formos pažeidimai didesni ir ligos eiga sunkesnė Klinikiniai požymiai – paraudimas, spuogeliai, praplikimai, riebi seborėja, paburkusi oda, vietomis juoda inštiruota oda, hiperpigmentacija ir luobeliai pleiskanų. Todėl dažnai tokią odą lydi atrinės bakterinės infekcijos (piodemodekozė). Taip pat sergant šia forma dažnai pasireiškia ir pododermatitas (pėdučių ir tarpupirščių dermatitas).Šunys gali sirgti ir sistemiškai (t.y. apima visą organizmą) pasireiškia generalizuota limfadenopatija (skausmingi ir padidėję limfiniai mazgai), letargija ir karščiavimas, pūlingi odos uždegimai (gilioji pioderma, furunkuliozė ar celiulitas).3) Suaugusio šuns generalizuota demodekozės forma, kliniškai atrodo panašiai, kaip ir jauniems šuniukams, tik skirtumas tas, kad serga jau vyresni ir susirgimo priežastys kitos. Suaugusiems demodekozę gali iššaukti navikiniai susirgimai ar sekinančios ligos, kurios iššaukia imuninės sistemos nepakankamumą, pvz.: hiperadrenokorticizmas, hipotirozė, cukrinis diabetas, piktybinė limfosarkoma, piktybinė melanoma, ir t.t.
Šunų niežai (sarkoptozė)	Šunų niežus sukelia parazitai (lot. Sarcoptes scabiei). Tai – mikroskopinės erkutės, kurios patenka ant šuns kailio ir prisitvirtina prie odos. Erkutės gyvena bei dauginasi raginiame šuns odos epidermio sluoksnyje. Čia jos rausia kanalėlius, deda kiaušinėlius, iš jų išsirita lervutės ir, po keleto nėrimosi stadijų, virsta suagusiomis erkėmis. Šie parazitai gali sukelti rimtų problemų: šuniui stipriai niežti, jis nuolat kasosi, todėl niežtinčiose vietose nuslenka kailis. Šiomis erkutėmis augintiniai gali užsikrėsti nuo kitų šunų, tačiau, laimei, yra būdų, kaip šias erkutes išnaikinti. Nors šie niežai vadinami „šunų niežais“ (mikroskopinės erkutės mieliau renkasi šunis), tačiau jomis gali užsikrėsti žmonės, katės, šeškai ir lapės. Erkutės renkasi tokius kūno plotus, ant kurių mažiau plaukų. Vėliau erkutės gali išplisti ir po visą kūną. Sarcoptes scabiei yra lengvai perduodami kontaktuojant su užsikrėtusiais gyvūnais. Nors erkutes išnaikinti įmanoma, tačiau tai gana ilgas procesas. Kadangi užsikrėtus erkutėmis šuo dažnai kasosi, ant jo odos susidaro žaizdos, todėl galimos ir mielių ar bakterijų infekcijos.
Blusų sukeltas alerginis dermatitas	Hiperjautrumas blusų įkandimui ir alerginis kontaktinis dermatitas – dažnos alerginės ligos, pasireiškiančios naminiams gyvūnams. Dažniausiai alergija gyvūnams išsivysto kai jie yra jauni (2-5 metų amžiaus), tačiau ši liga gali pasireikšti bet kuriuo gyvenimo laikotarpiu. Blusų gyvenimo ciklas turi 4 stadijas: kiaušinėlis, lerva, lėliukė ir suaugusi blusa. Suaugusios blusos negali ilgai išgyventi, jei jos nėra įsitvirtinusios ant gyvūno kūno. Blusos padeda savo kiaušinėlius ant šuns kūno paviršiaus ar aplinkoje, ir jei kiaušinėliai nebūna išnaikinti, išsivysto į blusas, kurios kailyje išbūna visą savo gyvenimo laikotarpį. Hiperjautrumas blusų įkandimui ir alerginis kontaktinis dermatitas pasižymi stipriu odos niežėjimu. Net keli blusos įkandimai per savaitę gali sukelti labai stiprų niežulį. Simptomai gali pasireikšti labai epizodiškai, tačiau galite pastebėti ne tik tai, kad gyvūnas stipriai kasosi, bet ir paties augintinio elgesio pokyčius, kurie susiję su blusų įkandimais (neurodermatozė). Blusos gali būti aptinkamos tiesiog šukuojant gyvūno kailį, tačiau ne visuomet jas pavyksta pamatyti. Svarbiausia laiku taikyti gydymą ir stebėti jo veiksmingumą. Kadangi alergiją gali sukelti net ir keli blusų įkandimai, todėl labai svarbu kontroliuoti jų atsiradimą.
Mielių infekcija	Jei šuo nenustoja kasytis ausų ar laižytis kojų pirštų, būtina, kad veterinaras ištirtų šunį dėl mielių infekcijos. Kiti būdingi simptomai – sudirgusi, pakitusi odos spalva ar niežulys. Infekcija dažniausiai pasireiškia ausų ar letenų plotuose, nes šiose vietose mielėms yra palankiausios sąlygos vystytis. Mielių infekciją galima greitai nustatyti, o gydymas su vietiškai veikiančiais tepalais dažnai yra sėkmingas. Sunkesniais atvejais veterinaras gali paskirti oraliai suduodamų vaistų ar gydomąją vonią. Mieliagrybis išbujoja dažniausiai dėl kitų ligų, todėl būtina nustatyti pirminę priežastį.
Alerginis dermatitas	Alergines reakcijas šunims gali sukelti įvairios priežiūrai skirtos priemonės (pvz.: šampūnai), netinkamas pašaras ar aplinkos dirgikliai, tokie kaip žiedadulkės, dulkių erkutės ar vabzdžių įkandimai. Esant alergijai šuo gali kasytis nepaliaujamai, o oda negražiai išberiama. Gliukokortikoidai gali padėti gydyti šiuos negalavimus, tačiau pats efektyviausias metodas yra nustatyti alergenus (priežastis) ir jų (jeigu įmanoma) vengti.
Folikulitas	Folikulitas – tai plauko maišelio uždegimas, kuris gali būti paviršinis ir gilusis. Folikulitą sukelia bakterinė infekcija, kurios metu ant odos atsiranda opos, išbėrimai ar šašai. Folikulitas dažnai pasireiškia kartu su kitomis odos problemomis, tokiomis kaip niežai, alergijos ar odos pažeidimai. Gydymui yra paskiriami oraliai suduodami antibiotikai ir antibakteriniai tepalai arba šampūnai.
Pūslelinė (impetigo)	Dar viena bakterinė infekcija, kuri dažniausiai pasireiškia jauniems šuniukams. Infekcijos metu, po oda, susidaro pūslės, kuriose kaupiasi pūliai, o prisikaupusios pūslės plyšta ir pasidengia šašu. Pūslės dažniausiai susidaro beplaukiame pilvo plote. Pūslelinė retai pasireiškia sunkesne forma ir gali būti gydoma vietiškai veikiančiais tirpalais ar kremais.  Infekcija retai plinta toliau.
Piodermija – odos bakterinė infekcija	Kai šuns oda pažeista, padidėja tikimybė užsikrėsti bakterine infekcija (piodermija). Tai – labiausiai paplitusi šunų odos bakterinė infekcija. Piodermija pasižymi patinimu bei pūliavimu, o kartais – plaukų slinkimu, kuris gali įspėti apie šią infekciją. Simptomai: Odos niežėjimas; Pūliniai; Iškilios žaizdelės; Paraudusi oda; Kailio slinkimas (alopecija); Odos šlapiavimas. Infekcija gali išplisti paviršiniame odos sluoksnyje, tačiau, jei žaizda gili, ji gali išplisti ir gilesniuose odos sluoksniuose – gilioji piodermija. Taip pat piodermijai gali turėti įtakos: Traumos, sužeidimai; Grybelinės infekcijos; Parazitinės infekcijos; Endokrininės ligos; Alergijos; Avitaminozė (tam tikrų vitaminų trūkumas); Autoimuninės ligos ir kt. Odos bakterinė infekcija visiškai sveikiems gyvūnams retai kada pasireiškia viena, dažniausiai ji yra antrinė ir atsiranda dėl kitų jau minėtų priežasčių.
Šlapioji seborėja	Seborėjinis dermatitas – šunų odos pažeidimas, kurį sukelia padidėjęs riebalų išskyrimas ir dėl to atsiradusios gausios pleiskanos. Kartais ši liga gali būti genetiškai paveldima, kuri pasireiškia jauniems šuniukams ir gali trukti visą likusį gyvenimą. Tačiau daugumai šunų, atsiradęs pleiskanų gausėjimas yra susijęs su kitomis sveikatos problemomis, tokiomis kaip alergijos ar hormoniniai sutrikimai. Tinkamam gydymui svarbu nustatyti pažeidimo priežastį ir ją pašalinti, kad simptomai nesikartotų.
Trichofitija (odos grybelis)	Kitaip dar vadinama odos grybeliu, kuris dažniausiai nustatomas šuns galvos, ausų, letenų ir priekinių galūnių srityse. Pažeistose vietose oda pleiskanoja, slenka plaukai ir vystosi uždegimas. Imliausi grybeliui yra patys jauniausi šuniukai (iki 1 metų amžiaus). Infekcija gali greitai išplisti ne tik tarp kitų šunų, tačiau gali užsikrėsti ir patys gyvūnų šeimininkai. Gydymui naudojami įvairūs priešgrybeliniai vaistiniai preparatai.
Odos navikai	Yra keletas rūšių šunų odos navikų, jie gali būti gėrybiniai ir piktybiniai. Diagnozei patvirtiniti galima atlikti naviko biopsiją. Jei odos sukietėjimas yra pakankamai mažas, rekomenduotina jį tuoj pat pašalinti. Tokiu būdu diagnozė (histologinis tyrimas) ir gydymas bus atlikti vienu metu. Tai vienintelis tinkamas gydymas, kuris gali būti taikomas neišplitusiems navikams.

IŠVARŽOS

Bambos išvarža

Bambos išvarža formuojasi, kai pro nevisiškai užsidariusį bambos žiedą pilvo ertmės turinys išsiverčia į poodį. Tam tikros reikšmės turi paveldimumas, ypač tais atvejais, kai bambos žiedas yra platus. Tačiau dažna, ypač mažesnių išvaržų, priežastis – staigus ir grubus vaisiaus ištraukimas gimdymo metu, taip pat virkštelės nukirpimas per arti pilvo sienos. Bambos srityje užčiuopiamas minkštas darinys, kurio dydis būna įvairus. Jei masažuojant šis darinys sumažėja ar išnyksta, išvarža atstatoma. Išvaržos turinį sudaro taukinė. Teikiant gimdymo pagalbą vaisiaus negalima traukti staigiai (ypač jei jis stambus), o virkštelę būtina prilaikyti ranka. Nukerpant virkštelę, paliekama 2-3 cm. Dalies atstatomų išvaržų nebūtina operuoti, kadangi bambos žiedas ilgainiui gali užaugti. Todėl aptvaro, kuriame būna vada, bortai turi būti tokio aukščio, kad šuniukai negalėtų priekinėmis kojomis pasiekti krašto – antraip jie daug laiko praleidžia stovėdami ant užpakalinių kojų ir didindami spaudimą pilvo ertmėje, o tai trukdo užaugti bambos žiedui.

Kirkšnies išvarža

BENDROSIOS VIDAUS ORGANŲ LIGOS

Šlapimo akmenys	Šunų šlapimo pūslėje gali pradėti formuotis akmenys, ir iš čia jie gali patekti į šlaplę. Akmenys gali būti dideli ir maži, jie gali praeiti savaime arba išplisti po šlapimo takus. Ilgainiui tai sukelia sunkų šlapinimąsi ir šlapinimąsi krauju. Paprastai akmenis sudaro tvirti mineraliniai junginiai, susidedantys iš magnio ir amonio fosfato. Jie formuojasi šarimnėje šlapimo terpėje, dažniausiai dėl bakterinės infekcijos. Šlapimo rūgšties akmenys formuojasi rūgštinėje šlapimo terpėje, ir tai dažniausiai sąlygoja paveldimumas.Taip pat gali pasitaikyti ir kitų akmenų rūšių, kaip kalcio oksolatai ar cistinai. Šie akmenys paprastai nėra susiję su šlapimo takų infekcijomis.Akmenys susiformuoja dėl kelių priežasčių: Padidėjęs mineralų kiekis (pvz., kalcio, magnio, fosfatų); Šarminis šlapimo pH; Bakterinės infekcijos.Akmenys gali susiformuoti per kelias savaites ar kelis mėnesius. Formavimosi greitis paprastai priklauso nuo kristalinių medžiagų kiekio arba infekcijos laipsnio. Net ir per dvi savaites gali susiformuoti dideli akmenys. Šlapimo pūslės akmenligė dažniausiai pasireiškia tokiais pačiais simptomais kaip ir šlapimo pūslės uždegimas (cistitas). Tačiau tam, kad įsitikinti ar šuo turi tik uždegimą ar taip pat ir akmenų, bendro šlapimo tyrimo neužtenka, reikalingi ir kiti tyrimai. Akmenys, kurie yra dideli, gali būti apčiuopiami per pilvą. Daugeliu atveju diagnozę galima nustatyti atlikus rentgeninį arba ultragarsinį tyrimą. Norint nustatyti galutinę diagnozę, patikimiausias yra kontrastinis rentgeninis tyrimas. Jei atlikus rentgeną akmenų nesimato, tai diagnozę padeda nustatyti ultragarso tyrimas. Gydant šlapimo takų infekciją (cistitą), akmenys gali pasišalinti per kelias savaites ar kelis mėnesius. Šuniui bus paskirta speciali dieta, kurioje nedaug magnio ir baltymų. Deja, nėra tokio pašaro, kuris padėtų tirpdyti oksalato ir silikatinių akmenų. Vis dėlto, specialus pašaras ir maisto papildai gali padėti išvengti akmenų atsinaujinimo pavojaus. Kai vaistai ir dieta nėra veiksmingi, tokiu atveju bus reikalinga chirurginė operacija. Po akmenų pašalinimo išlieka 30 procentų tikimybė jiems atsinaujinti. Dėl šios priežasties šuo turėtų būti reguliariai apžiūrimas. Veterinaras gali rekomenduoti specialią dietą ar maisto papildus: pavyzdžiui, vitaminą C, aviečių sėklų arba spanguolių ekstraktą. Akmenys gali užtverti šlapimo pūslę ir taip sukelti šlapimo nepraeinamumą. Galima įtarti, kad akmenys užtvėrė šlapimo pūslę, jei šuo šlapinasi labai maža srovele ir tai daro dažnai. Dalinis šlapimo pūslės nepraeinamumas, jei nėra tinkamai gydomas, gali tapti visišku nepraeinamumu. Kad akmenys nebesikauptų, svarbu šuniui paskirti specialią dietą (nesvarbu, ar akmenys buvo ištirpdyti, ar išoperuoti). Mitybos pokyčiai turės teigiamą poveikį: sumažės mineralų koncentracijos pavojus, pakis šlapimo pH ir nesiveis bakterijos. Svarbu reguliariai lankytis pas veterinarą, kuris nustatys, ar akmenys nesikaupia pakartotinai. Rekomenduojama reguliariai atlikti šlapimo ir rentgeninį arba ultragarsinį tyrimą.
Analinių liaukų uždegimas	Šuo turi dvi analines liaukas, jos yra abipus išangės. Iš analinių liaukų išsiskyręs rusvas skystis yra stipraus kvapo. Juo šunys ženklina savo teritoriją – palieka žinutę kitiems gyvūnams. Kai šuo sveikas ir normaliai tuštinasi, analinių liaukų skystis dėl slėgio į tiesiosios žarnos sieneles natūraliai pasišalina kartu su išmatomis. Sutrikus tuštinimuisi, šuniui senstant arba po persirgtų ligų, analinių liaukų turinys gali lėčiau pasišalinti arba liaukų latakėliai gali užakti. Kai liaukų sekretas nepasišalina ir jo susikaupia per daug, gali prasidėti uždegimas. Išangė liaukų srityje gali smarkiai išburkti, gali pasirodyti pūlingų ar net kraujingų, nemaloniai dvokiančių išskyrų.
Adisono liga (antinksčių nepakankamumas)	Antinksčiai – tai endokrininės liaukos, esančios virš inkstų. Antinksčiai gamina tokius hormonus kaip aldosteronas (reguliuoja vandens ir natrio pusiausvyrą organizme, šlapimo išsiskyrimą), kortizolis (reguliuoja gliukozės apykaitą – padeda palaikyti normalų gliukozės kiekį kraujyje), androgenus (reguliuoja lytinę funkciją), o taip pat adrenaliną, noradrenaliną. Adisono liga – tai lėtinis antinksčių nepakankamumas, dėl kurio vystosi tam tikrų hormonų stygius ir suo juo susijusios sveikatos problemos, kartais net mirtinos.
Cistitas – šlapimo takų infekcija	Cistitas – bakterinė šlapimo takų infekcija, kuri pasireiškia šlapimo pūslės uždegimu. Šia liga gali sirgti tiek patelės, tiek patinai. Padidinta rizika susirgti yra tada, kai šuo serga diabetu, yra vyresnio amžiaus arba buvo ilgai gydomas kortikosteroidais. Patinams tai gali būti prostatito požymis. Jei šuns šlapimtakiuose yra akmenų, irgi gali pasireikšti cistitas. Cistitą reikėtų gydyti tuojau pat, kad išvengti inkstų infekcijos.

KITOS LIGOS IR SVEIKATOS VEIKSNIAI

Ausų uždegimas	Ausų uždegimą gali sukelti daugybė priežasčių – į ausį patekę mikrobai, mieliagrybiai, ausų erkutės, alergija, autoimuninės ligos. Susirgęs ūmiu ausų uždegimu šuo staiga ima purtyti galvą, kasytis ausis, galva būna perkereipta į vieną pusę, palietus ausį šuo cypia. Ausis patinsta, stipriai parausta. Landoje dažniausiai būna nemalonaus kvapo išskyrų. Sudirginta ausis ima išskirti daugiau sieros sekreto ir tai sudato dar geresnes sąlygas čia patekusiai infekcijai plisti. Jei ausų niežulio priežastis – alergija, pradžioje, kol į ausį nepatenka antrinė infekcija, išskyrų dažniausiai nebūna, pastebimas tik stiprus paraudimas. Ilgai sergant lėtiniu išorinės ausies uždegimu tokio ryškaus skausmingumo nebūna. Tačiau šuo vis tiek varginančiai kasosi ausis, purto jas, gali griūti arba lenktis į pažeistos ausies pusę. Ausyse būna daug pūlingo dvokiančio sekreto, laikui bėgant ausies landos audiniai sutinsta ir hipertrofuojasi taip stirpiai, kad landa užsidaro beveik aklinai. Tada i ją negali patekti oras , nebegalima jos gerai išvalyti bei įvesti gydymui skirtų medikamentų. Jei taip atsitinka – vienintelis būdas visiškai pagydyti šunį – chirurginis ausies kalanalo platinimas. Kitaip, netgi šiek tiek apgydžius uždegimą antibakteriniais vaistais, uždegimas nuolat kartosis del blogo oro priejimo, drėgmės ir pastoviai persistuojančios infekcijos. Negydant lėtinio uždegimo, gali būti perforuotas ausies būgnels ir infekcija pateks į vidinę ausį. Tai gali sukelti dalinį ar visišką kurtumą, koordinacijos sutirkimus, vėmimą, regos nervų sutrikimus, galima pastebėti nevienodai išsipėtusius vyzdžius. Ypač sunkiais atvejais, infekcijai pasiekus vidinę ausį, gali prasidėti smegenų bei jų dangalų uždegimai. Tai sunkios ligos, kurios dažnai baigiasi mirtimi. Ausų uždegimai turi polinkį kartotis, todėl visada svarbu tinkamai prižiūrėti šunų ausis ir užkirsti kelią šiems susirgimams.
Vilko gomurys	Vilko gomurys – vienas dažniausiai sutinkamų įgimtų defektų. Vilko gomurys tai genetinis defektas, pasireiškiantis šuniukams,  viršutinė burnos ertmės dalis būna nesuaugusi, dėl ko atsiveria viršutinės anatominės struktūros ir kvėpavimo takai. Nesuaugęs gomurys yra įgimta patologija, o tai reiškia, kad gali būti matoma tuoj pat po gimimo. Taigi veisėjai turėtų visuomet atidžiai apžiūrėti naujagimius iš kart po atvedimo. Nesuaugęs gomurys – tai embriologinės struktūros tubus neuralis (nervinis vamzdis) defektas. Paprastai šios struktūros vystymasis baigiasi 30 nėštumo dieną. Dažniausiai ši liga pažeidžia brachicefalinių veislių naujagimius. Folinė rūgštis vaidina svarbų vaidmenį nervinio vamzdžio vystymuisi ir jos poreikis nėštumo periode labai išauga. Esant folinės rūgšties deficitui, labai padidėja vilko gomurio pavojus naujagimiams. Norint gauti pageidaujamą efektą, folinę rūgštį reiktų paskirti nuo pat nėštumo pradžios. Nėra tikslo pradėti skirti nuo 30 dienos. Folinės rūgšties skyrimas nebus efektyvus tuo atveju, jei problema yra ne genetinio pobūdžio ar sukelta vaistinių preparatų.
Hidrocefalija (galvos smegenų vandenė)	Hidrocefalija – tai galvos apimties padidėjimas dėl per didelio kaukuolės ertmėje susikaupusio skysčio kiekio. Pasitaiko daug rečiau nei kiti susirgimai. Tai yra įgimtas defektas, bet dažniausiai nepaveldimas. Vandenė pasireiškia labai jauname amžiuje, iš karto po gimimo. Pastebima išsipūtus, apvali galva. Tokiems šuniukams smegenų skysčiai nenuteka į stuburo kanalą, o kaupiasi smegenų skilveliuose (specialiose talpyklose), dėl ko su laiku ima spausti smegenis iš vidaus. Stipriau paveikti šuniukai su smarkiai besikaupiančiais skysčiais paprastai ilgai neišgyvena. Šunys, kurių smegenyse skysčių mažiau – gyvena, bet jie sunkiau ir lėtai mokosi naujų dalykų, sunkiai adaptuojasi naujoj aplinkoj, lėčiau auga ir vystosi, dažniausiai būna mažesni nei kiti vados broliai, seserys. Taip pat gali turėti ir judėjimo, bei regos sutrikimus, būti hyperaktyvūs arba apatiški. Kai kuriems būna traukuliai.
Piometra	Piometra ima vystytis, kai organizme sutrinka lytinių hormonų balansas. Per aukštas progesterono bei estrogenų kiekis sąlygoja gimdos gleivinės išvešėjimą, gimdoje ima kauptis skysčiai. Čia susidaro labai gera terpė daugintis įvairiems mikrobams, kurie gali patekti į gimdą iš makšties ar šlapimo trakto normalios mikrofloros rujos metu, kai yra atviras gimdos kaklelis. Gimdos gleivinės pakitimus didžiąja dalimi skatina hormoninių preparatų, skirtų nutraukti rujai ar nėštumui, naudojimas. Dažniausiai serga vyresnio (7 – 9 m.) amžiaus neturėjusios palikuonių, nesterilizuotos kalės, tačiau pasitaiko atvejų, kai suserga ir jaunos pirmą kartą rujojančios kalės. Klinikiniai požymiai pasireiškia praėjus 4 – 8 sav. po rujos arba hormoninių preparatų vartojimo. Požymiai priklauso nuo to, kaip toli yra pažengęs gimdos pažeidimas, kiek daug skysčių bei pūlių yra susikaupę, ar atviras gimdos kaklelis, nuo kalės amžiaus ir fiziologinės būklės. Kalė tampa apatiška, sumažėja arba dingsta apetitas, ji ima labai daug gerti, daugiau šlapintis, kartais vemia. Jeigu gimdos kaklelis yra atviras, pasirodo gausios išskyros iš makšties, jos būna tąsios, nemalonaus kvapo, primena karamelę, kartais būna su krauju. Jei kaklelis lieka uždaras, pūliai kaupiasi gimdoje, ji labai padidėja, dėl to padidėja pilvo apimtis, nepasišalinantys pūliai yra rezorbuojami į kraują ir sukelia stiprią intoksikaciją. Uždara pyometra progresuoja labai greitai, ir dažnai sukelia šoką ir greitą mirtį. Temperatūra pakyla tik pas 20% segančių gyvūnų. Yra keli gydymo būdai – chirurginis ir konservatyvus (gydant tik medikamentais). Tai priklauso nuo kalės amžiaus ir būklės. Negydoma pyometra beveik visada baigiasi mirtimi.
Kriptorchizmas (nenusileidusi sėklidė)	Kriptorchizmas – tai vienos arba abiejų sėklidžių buvimas ne joms fiziologiškai būdingoje vietoje. Neretai ši patologija painiojama su anorchizmu arba monorchizmu, kai sėklidžių visai nėra. Kriptorchizmo atveju abi sėklidės yra, tačiau jos, viena arba abi, nenusileidžia į mašnelę, o lieka pilvo ląstoje arba kirkšnies kanale. Normoje, jau pas 4 – 5 savaičių amžiaus šuniukus galima apčiuopti žirnio dydžio sėklides. Jos būna mažos, minkštos, paslankios, gali laisvai grįžti į kirkšnies kanalą ir vėl nusileisti į mašnelę. Pilnai susiformuoti ir nusileisti į mašnelę sėklidės turi iki 6 menėsių amžiaus. Tačiau jei pas 2 – 3 mėnesių šuniuką jų neįmanoma užčiuopti arba jei jos užčiuopiamos tik kirkšnyje, bet ne mašnelėje – jau galima įtarti kriptorchizmą. Dažniausiai pasitaiko vienpusis kriptorchizmas – kai viena sėklidė yra mašnelėje, o kita nenusileidusi. Ši anomalija yra perduodama genetiškai. Anatomiškai tai pasireiškia pavedlėtu per siauru kirkšnies kanalu, per trumpu sėkliniu virželiu, per didelėmis sėklidėmis, endokrininėmis patologijomis (hiipofizės veiklos sutrikimais ir tt.). Nors ši patologija gali būti pastebėta tik pas patinus, patelės gali būti šio geno nešiotojos. Ir jei tokią patelę sukergsime su išoriškai sveiku patinu, kuris taip pat turės recesyvinį kriptorchizmą nešantį geną – jų palikuonys patinai bus arba kriptorchai arba, kaip ir tos pačios vados kalytės, liks nešiotojai. Būtent dėl genetinės kilmės net ir vienpusių kriptorchų negalima naudoti veisimui. Kriptorchizmas diagnozuojamas palpuojant mašnelę. Jei čia sėklidžių nėra, kartais jas galima užčiuopti kirkšnies kanale. Sunkiau rasti likusias pilvo ląstoje. Kartais jos matomos echoskopu, tačiau neretai randamos tiktai kastruojant. Kadangi kriptorchizmas yra paveldimas ir patinai veisimui naudojami būti negali, o senatvėje dažnai vystosi šių seklidžių vėžiniai susirgimai – pats pagrindinis ir svarbiausias gydymo būdas yra kastracija. Pastebėjus kriptorchismą anksti, iki 4 mėn amžiaus, ir, jeigu sėklidę galima užčiopti kirkšnies kanale, gydymui galima naudoti masažą, stengiantis kuo ilgiau išlaikyti kiaušinėlį mašnelėje. Taip pat galima naudoti tam tikrus vet gydytojo paskirtus hormoninius preparatus, vitaminą E. Jei naudojant visus šiuos gydymo metodus sėklidė nenusileidžia į mašnelę iki 8 mėn amžiaus – patiną vis tiktai reikėtų kastruoti.
Prostatos problemos	Dažniausiai diagnozuojama patinų lytinės sistemos liga – prostatos negalavimai. Prostata yra lytinė liauka, esanti ant šlapimo pūslės kaklelio. Ji gamina sekretą, kuris praskiedžia spermą. Jos anatominė padėtis ir sąlygoja komplikacijas, atsirandančias po įvairių prostatos ligų. Prostatos ligos – audinio hiperplazija, cistos, ūmūs bakteriniai prostatitai, prostatos abscesai, net navikai. Dėl vienos iš šių ligų pasikeičia prostatos audinio struktūra ir dydis, padidėjusi prostata spaudžia šlapimo kanalą, kartais tiesiąją žarną. Gyvūnai, kuriuos kamuoja prostatos negalavimai, kastruojami, skiriamas antibakterinis gydymas. Retais, komplikuotais atvejais prostata operuojama.

Informacija ruošiama..